Gyvenimiška depresija, kuri paliečia visus...

   Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją. Mylėjau ją, nes man atrodė, kad depresija – vertingoji mano charakterio dalis. Taip menkai save vertinau, jaučiau, kad nedaug ką turiu pasiūlyt pasauliui, ir vienintelis dalykas, galintis pakeisti mano buitį – tai mano kančia. Tačiau aš nesuvokiau, kad pradėjęs viską jausti intensyviai, galiausiai nebejausi ničnieko. Viskas skamba vienodais decibelais, ir per poliruotą prekystalį šliaužiančio tarakono mirtis gali atrodyti tokia pat tragiška, kaip ir tavo. Žmonės išorėj – taip, būtent išorėj, nes apimtam depresijos žmogui visi kiti yra išorėj – iš tikrųjų yra žymiai sąžiningesni už tą, kurį kamuoja depresija ir kuris iškeitė visus jausmų niuansus į nuolatinę, įkyrią, žudančią neviltį. Bet man buvo baisu atsisakyt depresijos, aš bijojau, kad blogiausioji mano dalis iš tikrųjų ir esu aš. Mane trikdė mintis, kad reikia išmest lauk depresiją ir susikurt ištisą naują asmenybę, naują būdą gyvent ir egzistuot. Taip ilgai depresija buvo patogus - ir sąžiningas - būdas paaiškint viskam, kas man ne taip.

Pamokanti istorija apie tėvą ir sūnų...

Užmiesčio namo kieme buvo vasara. Ant suoliuko sėdėjo dviese – senas tėvas ir jo maždaug keturiasdešimties metų amžiaus sūnus, kuris skaitė laikraštį. Senukas stebėjo žvirblius, strikinėjančius prie kojų.

Staiga jis paklausė: „Kas tai?“, ir parodė į žvirblį. Vyras nuleido laikraštį ir tarė: „Tai žvirblis.“ Ir vėl pradėjo skaityti. Po poros minučių senukas pakartojo savo klausimą, o sūnus vėl atsakė tą patį. Per artimiausią pusvalandį senelis to paties paklausė dar penkis kartus, vis rodydamas pirštu į paukštuką.

Vyras sudirgęs atidėjo laikraštį į šalį ir ėmė šaukti, aiškindamas ir pykdamas, kad senukas kartoja tą patį per tą patį. Šis susiraukė, tačiau jo veidas staiga nušvito. Senolis nuėjo į namą, o po kelių minučių grįžo atgal su dideliu rudu sąsiuviniu rankoje. Jis atvertė vieną puslapį, bakstelėjo pirštu ir paprašė garsiai perskaityti. Nors ir labai nenorom, sūnus išpildė prašymą:

„1973.06.12. Šiandien mano trejų metukų sūnus 21 kartą paklausė „Kas tai?“, rodydamas pirštu į žvirblį, lesantį greta mūsų trupinukus, o aš visus tuos kartus atsakiau, kad tai... žvirblis. Kai man užduodavo šį klausimą, vėl ir vėl, be susierzino ar neapykantos savo sūneliui aš atsakydavau tą patį, jausdamas tik meilę ir prieraišumą.“

Vyras užsidengė sąsiuviniu veidą, pasėdėjo taip porą minučių, o tada stipriai apkabino senolį.

Laba diena!

Laba diena! Aš esu Indrė Meškelevičiūtė, šio blogo rašytoja :) Kiek jau esu sakiusi, į šitą blogą aš talpinu ne savo sukurtas mintis ar pasakojimus, tačiau viską imu iš perskaitytų knygų ar interneto :)
Labai didelį ačiū tariu Jums, nes per šias pastarąsias dienas, mano blogą perskaitė daugiau nei 300 žmonių :) Tad, linkiu toliau malonaus skaitymo :)
Su manimi galite susisiekti:
https://www.facebook.com/indre.meskeleviciute
https://twitter.com/IndrelDel


Dėkui už dėmesį :)
I.M

Beribė meilė..

Kartą kaimietis su išminčium sėdėjo pajūryje ir draugiškai kalbėjosi.

- Ką tai reiškia, išminčiau? – paklausė kaimietis. – Aš daug kartų įžeidžiau savo motiną, o ji man vis dovanoja. Aš taip negalėčiau padaryti.

Išminčius nieko kaimiečiui nepaaiškino, tik liepė jam paimti kibirą ir semti iš jūros.

- Ką tai reiškia, išminčiau? – nustebęs paklausė kaimietis. – Aš gi niekuomet jūros neišsemsiu.

- Jūra ir motinos meilė abidvi yra neišsemiamos, todėl įžeidimus motina su meile atleidžia savo vaikui, - paaiškino išminčius.

(„Žvaigždutė", 1933m.)

Gerbiamo, Vytauto Šapranausko žodžiai..

Vytautas Šapranauskas 1958 - 2013... R.I.P

Vertinkime gyvenimą..

Diena prasidėjo blogai ir, rodės, baigiasi dar blogiau. Kaip įprasta, autobusas buvo sausakimšas. Jis supo į visas puses, ir aš vis labiau nusiminiau.

Staiga iš autobuso priekio atsklido žemas balsas:
- Puiki dienelė, ar ne?
Per keleivių spūstį to žmogausneįžiūrėjau, tačiau girdėjau, kaip jis gražiai nupasakoja pavasario vaizdą, atkreipdamas mūsų dėmesį į tai, prie ko artėdavome: bažnyčia, parkas, kapinės, gaisrinė. Pamažu visi keleiviai pradėjo žvalgytis pro langus. Entuziazmas buvo toks užkrečiantis, kad pirmąkart tą dieną nusišypsojau.
Privažiavome mano stotelę. Sunkiai irdamasi prie durų, žvilgtelėjau į mūsų „vadovą“: stamboka figūra, juoda barzda, akiniai nuo saulės, rankoje balta lazdelė. Jis buvo aklas!
Išlipau iš autobuso, visa įtampa akimirksniu išgaravo. Išmintingasis Viešpats atsiuntė akląjį, kad padėtų man praregėti: pamatyti, jog pasaulis vis tiek puikus, nors kartais nesiseka ir viskas atrodo tamsu ir liūdna..

(Bruno Ferrero)

Tėvo patarimai.

Nepaprastą įtaką visam mano gyvenimui padarė tėvas, be galo išmintingas žmogus.

Tai štai jis kartą pasakė, kad kinų hieroglifas, reiškiantis „laidotuvių laužą”, neįtikėtinai panašus į hieroglifą „nerimas”.

- Nuostabu, - aš tada jam atsakiau.

- Čia nėra nieko nuostabaus, - švelniai tarė tėvas. - Tiesiog vienus žmones sudegina po mirties, o kiti sudega dar gyvendami.

(Robin Sharma „Kas verks, kai tu mirsi.”)